O kartais visas vaizdas to, kur aš stoviu ir kodėl „NENORIU“ judėti, sukrečia, jis gali atrodyti nevykęs, bet nereikia nuvertinti to, vardan ko stovite vietoje. Ir būtent po tokio suvokimo, dažnai skausmingo, ir įvyksta judesys. Todėl, kad su tokiu pripažinimu gauname išsilaisvinimą ir galimybę rinktis, kur pasirinkimas taip pat dažnai būna skausmingas. Kitaip nebūtų užstrigimo. Išsisieloti dėl to, kas lieka, išgyventi skausmingą atsiskyrimą. Gan dažnai šis etapas prapuola. Apie jį nesikalbama. Ir taip išeina, kad bandome peršokti visus šiuos žingsnius ir stebimės, kad nesigauna. Dažnai tai būna svarbiau nei intensyvus valios pastangų ieškojimas. Būtent esant jai, kaip tik viskas atrodo tvarkoje...