Atėjo laikas ir aš priėmiau sprendimą, pakeitusį visą mano gyvenimą: 2014 m. persikėliau iš Rusijos į Vilnių, mano močiutės tėviškę, ir įstojau į Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institutą (HEPI), pačioje egzistencinės psichoterapijos širdyje Rytų Europoje. Tai tapo ne tik mokslų pradžia, bet ir sąmoningu būties klausimų bei išgyvenimu naujoje vietoje. Labai dažnai tekdavo eiti apgraibomis, pasitikėti vidiniu jausmu, kurti, atrodytų iš nieko, savyje randant jėgų. Mokiausi priimti vieno etapo mirtį, suteikdama gyvenimą kitam, bet dar tuomet, kai viskas kas nauja – dar paskendę rūke, arba tarsi užuomina į ateinantį pavasarį. Ir su kiekvienu žingsniu atrasti, vis kažką naujo apie save.
Mano privati praktika prasidėjo 2015 m. psichologijos centre „Šeimos menas", kai pradėjau vesti individualias konsultacijas ir grupes moterims. Laikui bėgant naudojau įvairesnes darbo formas, plėčiau temas. Dabar vedu individualias konsultacijas, teminius susitikimus ir grupes, kurių metų naudoju įvairias literatūrines ir grafines priemones. Taip pat kuriu terapinę medžiagą.
Nuo 2017 metų savanoriavau Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Ribinių būsenų skyriuje, kuriam vadovauja A. Alekseičikas.
Terapija man yra paslaptis, kaip ir visi santykiai, kur vyksta gyvenimas ir keičiasi abu. Ir tai, kaip ir visuose santykiuose – rizika ir didžiulė vertybė, kurios nepakeis dialogas su savimi, ir net pačios išmintingiausios ar įdomiausios knygos (neneigiant nei vieno, nei kito svarbos). Daug įvyksta būtent Susitikime... ir tai ir yra viena iš psichoterapijos esmių.